Žaidėjai: Studentas (S) ir komisija (K)

Strategijos: Studentas turi du pasirinkimus: rašyti praktikos ataskaitą rimtai (R), arba atmestinai (A), t.y. strategijų aibė yra {R, A}. Komisija turi rinktis, ar ji skaitys gautą praktikos ataskaitą (S) ar neskaitys (N), t.y. {S, N}.

Lošimo eiga: Pirmas sprendimą daro studentas. Tuomet renkasi komisija, bet ji prieš skaitydama nežino, ar darbas parašytas rimtai, ar atmestinai. Išplėstinėje lošimo formoje tai pavaizduota punktyrine linija – komisija nežino, ar ji yra taške K1 ar K2. Jei komisija perskaito ataskaitą, kuri parašyta rimtai, įvertina ją aukštu pažymiu (10). Jei perskaito atmestinai parašytą darbą, įvertina prastu pažymiu (8). Jei komisija nusprendžia darbo neskaityti, ataskaita įvertinama aukštu arba žemu pažymiu atsitiktiniu būdu (pavyzdžiui, nukerta vištai galvą, ir jei ji nubėga į dekanės kabineta, studetas gauna aukštą pažymį, o jei į prodekano – žemą pažymį). Tokiu būdu komisijai neskaičius darbo vidutiniškai gaunamas įvertinimas „9″.

Atlygiai. Studento atlygis skaičiuojamas taip: už ataskaitą gautas pažymys minus vienas balas, jei studentas darbą rašė rimtai. Komisijos atlygis susideda iš džiaugsmo studentui nepasisekus (10 – studentui parašytas balas), teisingumo (+1 džiaugsmo taškas jei rimtai parašytas darbas gauna gerą įvertinimą, +2 taškai jei atmestina ataskaita gauną ko nusipelnusi) ir pastangų (-1 džiaugsmo taškas, jei tenka skaityti ataskaitą). Tokiu būdu atlygiai yra tokie:

• Atmestina ataskaita, Komisija ją skaito, t.y. {A, S}: studetas gauną pažymį „8″, kuris yra jo galutinis atlygis. Komisija gauna 2 džiaugsmo taškus už žemą pažymį, 2 taškus už tai, kad sugavo išsisukti norėjusį studentą ir -1 už pastangas skaitant ataskaitą. Taigi studento atlygis 8, komisijos 3, arba (8, 3).
• Atmestina ataskaita, komisija jos neskaito {A, N}: Pažymys 9, komisija negauna ir nepraranda jokių papildomų taškų, todėl atlygiai yra (9, 1)
• {R, S} Už rimtą darbą studentu rašomas 10, bet jis praranda tašką už įdėtas pastangas, o komisija gauna tašką už teisingumą, bet praranda už tai, kad skaitė 60 puslapių nuobodybių. Atlygiai (9, 0)
• {R, N} Studentas gauna 9, ir dar praranda tašką už pastangas. Komisija papildomų taškų negauna, atlygiai (9, 1)

Pav. 1 Išplėstinė lošimo forma

Visas lošimas išplėstine forma pavaizduotas Pav. 1. Įdomu tai, kad lošime nėra pastovios pusiausvyros – t.y. lošimui pasibaigus kuri nors pusė galisi savo sprendimo ir norėtų, kad būtų pasirinkusi kitą variantą. Pavyzdžiui, jei atmestina ataskaita buvo perskaityta, studentas gailisi neįdėjęs pastangų ir neparašęs rimtai. O jei rimta ataskaita buvo perskaityta, komisija gailisi veltui vargusi ir skaičiusi darbą, kuris buvo geras. Tuo šitas lošimas panašus į „vaskinimą“ („popierius – žirklės – šulinys“) – nėra situacijos, kuria abi pusės būtų patenkintos.

Tam, kad išspręstume lošimą, tarkima, kad komisijam mano, kad tikimybė gauti atmestinai parašytą ataskaitą yra x. Taigi ji mano, kad su tikimybe x ji bus taške K1 ir su tikimybe (1-x) – taške K2. Tokiu atveju komisijos atlygis renkantis skaityti ataskaitą yra:

x*2 + (1-x)*0 = 2x

Komisijos atlygis renkantis neskaityti ataskaitos yra:

x*1 + (1-x)*1 = 1

Taigi komisija rinksis skaityti ataskaitą, jei 2x > 1, t.y x > 0.5

Išvertus į žmonių kalbą, jei komisija yra daugiau nei 50 % įsitikinusi, kad ataskaita yra parašyta atmestinai, ji darbą skaitys. Jei tikimybė mažesnė nei 50%, ataskaita nebus skaitoma. O jei tikimybė lygiai 50%, spręs pagal tai, į kurį kabineta įbėgo višta.

Kuo ši analizė gali padėti rašant ataskaitą? Įdomu tai, kad komisijos, arba praktikos vadovo sprendimas priklauso nuo subjektyvaus išankstinio ataskaitos kokybės vertinimo. Todėl norėdami maksimizuoti savo išlošį (t.y. gauti 9 džiaugsmo taškus), turėtumėte rašyti ataskaitą atmestinai, bet įtikinti savo praktikos vadovą, kad rašote rimtai, kad pastarasis nenorėtų skaityti ataskaitos. Tai reiškia, kad nuo gruodžio pradžios turit rašyti daug emailų, klausinėti visokių su ataskaita susijusių klausimų ir pan.. Kita galimybė – rašyti ataskaitą rimtai, bet įtikinti praktikos vadovą, kad yra daugiau nei 50% tkimybė, kad jūsų darbas parašytas atmestinai – pvz indivudualios užduoties temą suderinkit dieną prieš atidavimo deadline, darykit daug klaidų emailuose ir t.t.

Kitaip lošimas gali būti interpretuojamas, jei balą skiria komisija, kuri vertina visos grupės darbą. Kadangi komisija turi priimti bendrą sprendimą (ar skaityti visos grupės darbus ar nė vieno, nes ji nedirbo su atskirais studentais ir jų negali niekaip atskirti vienas nuo kito), ji spręs pagal visos grupės lygį. Todėl ekonominės analizės grupės ataskaitas vertinanti komisija greičiausia manys, kad daugiau nei 50% studentų – geekai, kurie ataskaitą rašo nuo sausio pradžios, ir nuspręs neskaityti darbų. O socialinės ekonomikos komisija manys, kad studentai tinginiai ir skaitys visus darbus. Todėl geriausias sprendimas esant ekonominės analizės grupėje – rašyti ataskaitą atmestinai (šiuo patarimu ir pasinaudojo šių eilučių autorius), o esant socialinės ekonomikos – rašyti rimtai. Jei esate kokioje kitoje grupėje ir nenorite vargti rašydami ataskaitą, įtikinkite grupiokus, kad šie ataskaitą rašytų rimtai (ir, svarbiausia, parodytų tai komisijai). Pavyzdžiui, groupse skųskitės, kad parašėt tik 50 puslapių, o liko tik dvi savaitės iki darbo atidavimo.

Ar lošimas vyko taip, kaip prognozuoja modelis? Ataskaitą parašiau pakanakamai atmestinai, o komisija visai ekonominės analizės grupei parašė aukštą balą. Tokiu būdu gautas išlošis – 10 – dar aukštesnis už tą, kurį prognozavo lošimas.

Dabar įsivaizduokite, kad turite savo įmonę.  Kad ir Lietuvoj, bet geriau kur nors šiltuose kraštuose, pavyzdžiui, Kipre ar Kretoj. Galit užsiiminėt bet kokia, net ir labiausiai absurdiška veikla – pavzydžiui, konsultuoti įmones  žemės drebėjimų klausimais. Žinodami, kad daug studentų ieškosi sau vietos praktikai, jūs nusprendžiate tuo pasinaudoti ir pasikviesti praktikantus dirbti pas save. Sukuriat gražų įmonės lankstinuką, netyčia paminėdami Kipro klubus ir smėlėtus pliažus. Kadangi baigėte universitetą, paprastus dalykus mokate išpūsi, pagražinti ir aprašyti sudėtingais terminais. Taip žiūrėjimas į  žemės drebėjimų sekimo aparatą (nežinau kaip jis vadinasi) patampa darbu  ‘rizikos valdymo padaliny’. Kadangi kažkada wikipedijoj paskaitinėjot apie daugiausia nuostolių pridariusius ugnikalnių išsiveržimus, būtinai paminit kad užsiimat ir atvejo tyrimų analize, kaštų-naudos analize bei modeliuojate įvairių veiksnių įtaką šalių ekonomikoms. Išsiuntinėjat pasiūlymą šimtams europos universitetų. Geriausia dalis – nėra jokių papildomų mokesčių , jūs pasižadate surasti studentams praktiką savo įmonėje, arba bet kokioje kitoje Kipro įmonėje.  Žinoma,  gaunate daug visokio plauko darbais norinčių užsiimti studentų CV. Nesivarginate jų atrinkinėti – tiesiog priimat visus, pasakę kad vietą radote ar pažadėję rasti.

Ir kaip iš šitos schemos užsidirbti? Tarp kitko užsimenate, kad visi praktikantai privalo nusipirkti kažkokią paslaugą iš jūsų ‘partnerių’. Na, pavyzdžiui, kadangi Kipre dažnai lyja, turite nuomotis skėtį. Už 5 eurus per dieną. Kodėl? Nes anksčiau praktikantai vaikščiodavo su savo skėčiais, bet šie greitai sulūždavo, praktikantai likdavo šlapi, ir kildavo daug problemų. Todėl jūs, būdami labai geri ir norėdami padėti praktikantams išvengti tokių problemų, bendradarbiaujate su partneriais, kurie siūlo labai gerus skėčius. Aišku, jokių partnerių nėra, tiesiog sukuriat atskirą įmonę, ir išnuomojat savo senus skėčius. Praktikantai tuo nesidžiaugia, bet per daug ir nenusimena – galų gale, jie gauna stipendijas iš ES, todėl tie 5 eurai per dieną nėra tokie dideli pinigai. Arba galite pasakyti, kad praktikantai turi gyventi partnerių siūlomame bute, kuris kainuoja 350 Kiprietiškų dolerių per mėnesį. Ir tiesiog išnuomojate vieną iš savo turimų butų. Jei praktikantų labai daug ir savo butų neužtenka, galite butą išsinuomoti, pavyzdžiui, už 500 Kipro dolerių, ir ten sukišti kokius 10 praktikantų, gaudami 3000 dolerių pelną per mėnesį.

Maža to, kad taip užsidirbat pinigų, dar gaunat nemokamos darbo jėgos. Visiškus žioplius, nešnekančius angliškai, galima išsiųsti į kitas įmones, o pas save pasilikti tuos, kurie gali būti naudingi. O panaudojimo būdų šimtai – gali kurti įmonės puslapį, siuntinėti emailus, suseginėti lapus, atidarinėti duris, virinti arbatą ir pan.. Vieinteliai kaštai – reikia samdyti žmogų, kuris praktikantams ieškotų vietų. Bet ir to galima išvengti, davus šitą užduotį dar vienam praktikantui – kipriečiai šiaip ar taip gerai šneka angliškai.

Dar geriau, jei praktikantai atvažiuoja su Leonardo da Vinci programa – tada ne tik ES apmoka kelionės išlaidas, apgyvendinimas bei 5 eurų skėčio mokestį, bet dar ir papildomų pingų įmonei paskiria vien už tai, kad priima praktikantus. Na, ir dar galėsite visiem girtis ir savo puslapy pasiskelbt, kokie jūs geri ir kaip padedat jaunimui leisdami jiems atlikti praktiką pas save.

Tai va, idėja, manau, gera. Vienintelė problema ta, kad atsidūriau ne toje barikadų pusėje

Bet tikroji laukimo priežastis – ne pirkėjai, o mėsininkas… Toks visai atsipūtęs, atrodo kad jo alga priklausytų nuo pirkėjams aptarnauti sugaišto laiko… Neskubėdamas atsineša mėsos gabalą, įdeda į pjaustyklę, supjausto, suvynioja į popierių, pasveria ir įdeda į maišiuką. Tada nuneša mėsą atgal, nusiplauna rankas, atsineša kitokią mėsą. Labai kruopščiai nuvalo pjaustyklę, ir kartoja procesą iš naujo. Tada ima ten kokius nors šonkaulius, pasideda ant lentelės, pavarto, apžiūri… Nupjauna nelabai gražų kraštą, dar pavarto, kitą kraštą nupjauna… Ir dar labai svarbu – atliekant kiekvieną funkcija sustoti ir  pasišnekėti su klientais.

Prie įėjimo stovi lentyna su prieskoniais – aš per pusę valandos laukimo perskaičiau visų prieskonių sudėtį ir kilmės šalį, apžiūrėjau visas nuotraukas, įvertinau mėsos kainas… Tuo tarpu dar keletas diedukų atlingavo, visi maltietiškai klega tarpusavy, o aš stoviu toj parduotuvėj kaip balta varna.. Pagaliau prieš mane stovinti moteris išsitraukė piniginę mokėt, bet dar nusprendė prieskonių nusipirkt. Sezamo sėklų. Per tą pusvalandį nespėjo paeiti poros žingsnių ir jų paimti, todėl pardavėjas eina nuo prekystalio prie tos lentynos, ieško sezamo sėklų, o tuo tarpu penki diedukai jį apstoję dalija patarimus, kur jų nuomone turėtų būti tie prieskoniai ir baksnoja į lentyną..

Pikčiausia, kad jau trečią kartą iš eilės mėsinėj pralaukiu apie pusę valandos, ir visada scenarijus toks pats… Nesvarbu, kad einu į skirtingas parduotuves Dabar nusprendžiau, kad jei viduj yra daugiau nei vienas žmogus, į vidų neisiu

O apskritai manau, kad ten žmonės eina ne tiek apsipirkt, kiek pabendraut. Miestukas mažas, nėra nei teatro, nei koncertų salės, tai ieško alternatyvių pasilinksminimo vietų. Užeina į mėsinę, į daržovių parduotuvę, dar kur nors duonos ir pieno nusiperka  – žiūrėk ir vakaras ateina! Ypač jei dar reikia visą nusipirktą gėrį iškept, išvirt ar ištroškint alkanų giminių armijai… Ir dar matyt šnekėdamiesi su pardavėju žmonės prisiriša prie vienos vietos, ir neina niekur kitur. Dėl tos smulkios parduotuvėlės ir nebankrutuoja net ir atėjus Lidl’ui.

Bet  aš – praktiškas žmogus, kuris eina į mėsinę mėsos pirkt, o ne išgirst pletkų apie kaimynus. Todėl visai nesistebiu, kad makdonaldai klesti – gi tiek laiko susitaupo. Tam pačiam Lidl žmonės perka po dvidešimt butelių kolos ir trisdešimt kilogramų miltų vienu metu, lyg tai kauptų atsargas prieš karą.. Bet pardavėjai taip sukasi, kad ir ilgiausia eilė neužima daugau nei kelių minučių.

Baigdamas įrašą pasigirsiu, kad šiandien pagaliau pavyko šakute išplakti kiaušinio baltymą Ir visai nesunkiai, gal per 10 min. O savaitgalį į Maltą atvažiuoja popiežius. Labai svarbus įvykis tokiai ultakatalikiškai šaliai. Užtat šį mėnesį keliai, kuriais jis važiuos, pilni kamščių – taiso duobes, sodina medelius, perdažo visas linijas…

Grįžau iš trumpų keturių dienų atostogų Sicilijoj. Apie kelionę papasakosiu vėliau, nes dabar noriu pasidalinti įvykiu, kurį atsiminsiu ilgiau nei visus kelionės įspūdžius kartu sudėjus.

Atvažiuoju į oro uostą skrydžiui atgal į Maltą maždaug trys valandos prieš skrydį. Einu pro check-in, prašo rodyti boarding pass ir asmens dokumentą. Atsidarau piniginę – nėra id kortelės. Mano reakcija:

• Turi būt!. Aha, piniginėj nėra – nieko tokio, matyt įsidėjau į kišenę. Kišenėse nėra – „ai, matyt kuprinėj“. Irgi nėra. Grįžtu prie suoliuko, kraustau ir perkratau visus daiktus, ir su kiekvienu darosi vis baisiau ir baisiau. „Ne, nu neglėjau pamest, turi būt“…
• Šiaudo griebimasis. Niekur nerandu, ir suprantu kad gal ir pamečiau. „Gal striukės kišenėj?“ – nors iš tiesų ir žinau, kad nė karto per visą kelionę striukės nebuvau užsidėjęs. „Miegmaišis, gal miegant įkrito į miegmaišį – jo, visai įmanoma“. Iškratau miegmaišį, peržiūriu kiekvieną kampą – nėra. Ir negalėjo būti, nes tikrai nėjau miegoti su id kortele… Gal palikau hostely? Paskambinu jiems – ne, nieko nerado…
• Panika. „Pamečiau id kortelę…. negaliu patikėt… kaip aš galėjau pamesti id kortelę.. skrydis po dviejų valandų, o jos niekur nėra.. ką dabar daryt, liksiu kažkur čia Italijoj be jokio dokumento… kaip aš galėjau pamesti kortelę??? „
• Blogiausias variantas. „Jo, tikrai pamečiau, ir nemegrįšiu į Maltą.. Nu ką, nakvosiu keletą nakčių oro uoste, gal rasiu kokį couchsurferį.. O tuo tarpu kaip nors atsisiųsiu savo pasą iš Maltos, nusipirksiu naują Ryanair bilietą… Vis tiek gi atostogos, tik vieną darbo dieną praleisiu. Gal dar net geriau – turėsiu progą pamatyti gražių Sicilijos vietų, į kurias nespėjau nuvažiuot.
• Ką daryt toliau. „Ok, neverta gaišti laiko ir toliau panikuoti, kortelę pamečiau ir viskas, nebeatsiras. Ką dar galiu padaryti? Gal kas rado ir atnešė į policiją?“

Nueinu į policiją, manęs klausia, ar turiu kokį nors dokumentą. Sakau, turiu pasą Maltoj. O čia – ne, tiktai LSP. Pažiūrėjo į LSP, suvedė duomenis į kompą, pašnekėjo telefonu su administracija ar pan.. Klausia manęs, ar po Maltos dar kažkur skrisiu – sakau, kol kas ne. O kada grįšiu į Lietuvą? Gegužę. Ką ten veikiu? Sakau, dirbu – matau, kad patiko, reiškia kad ne šiaip turistauju. Nu tai sako tvarkoj, jei tikrai Maltoj turi pasą, imk savo LSP ir laipinkis į lėktuvą su juo..

Taip ir praėjau – visi su pasais, aš paduodu LSP. Į mane taip pažiūri, pavarto kortelę, pašaukia policininką  – anas atsako – norma, praleisk. Skrydis dar vėlavo kokią valandą, bet aš visas dvi valandas nenorėjau nei šnekėti, nei skaityti… Ir nenorėjau lįsti administracijai į akis, kad neapsigalvotų Ir tik kai lėktuvas pradėjo važiuoti galėjau pagaliau nusiraminti..

Apibendrinant: labai džiaugiuosi, kad policininkas žmogiškai pažiūrėjo, padėjo ir praleido. Jam tai kas, o man gi tiek problemų būtų kilę. Aišku, jam gal irgi paprasčiau – reikėtų ten pildyti dokumentus, rūpintis manim… Ir abejoju ar iš kokios Vokietijos būtų pavykę išskristi su LSP… kuris net ir Lietuvoj nelaikomas jokiu dokumentu, net jį pratęsiant reikia neštis pasą (lyg tai kas nors eis pratęsinėt LSP už mane.. ). Dar džiaugiuosi, kad pasiėmiau LSP ir pasą – ypač pastarąjį, nes kitaip matyt būtų daug tąsymosi po ambasadas.

Aišku, reikės grįžus gamintis naują kortelę, bet tai dabar atrodo kaip mažiausia problema.. O gal dar atsiras, kas ten žino

Boarding kit

Tradiciniai maltietiški patiekalai:

Pastizzi. Nedidelės sluoksniuotos tešlos bandelės, paprastai galima rinktis iš dviejų įdarų – ricotta sūrio arba žirnių. Abudu tipai – nesaldūs, valgomi kaip užkandis o ne desertas. Vienetas kainuoja 25 centus, ir jų galima nusipirkti beveik ant kiekvieno kampo esančiose nedidelės užkandinėse – „pastizzerijose“. Būtinai nufotkinsiu ir įdėsiu nuotrauką, nes kepiniai labai estetiškai atrodo. Pardavinėja ne tik pastičius, bet ir picas, visokiausias bandeles (su dešrelėm daržovėm, obuoliais ir t.t.). Žirnių pastizzi man skanesnis, nusiperku vieną bent kas antrą dieną.

Timpana - tešloje užkepti makaronai. Daug kam nepatinka, aš iš pradžių irgi skeptiškai žiūrėjau, bet kažkodėl skanu. Ir sotu – nereikia užkandžiauti, kaip kad suvalgius paprastų makaronų, Dideliais gabalais pardavinėjami tose pačiose pastizzerijose, už maždaug pusantro euro.

Kiškiena. Neragavau, bet girdėjau, kad laikoma delikatesu, galima užsisakyti ne tik restorane, bet ir paprastoj mėsinėj.

Matyt tiek iš įdomesnių patiekalų.. Dabar apie tai, kaip man sekėsi gamintį per šį kiek daugiau nei vieną mėnesį.

Nepavykę patiekalai:

• Morenginis pyragas su citrinų įdaru. Kadangi mūsų kieme auga citrinmedis, vieną dieną nusprendžiau tai išnaudoti. Rezultatas kai kuriems jau žinomas – kiaušiniai neišsiplakė, pienas besikondensuodamas išbėgo (parduotuvėse nėra normalaus kondensuoto pieno, tai gaminu pats), tešla visiškai sutrupėjo, o viduj buvęs įdaras ištekėjo po visą skardą. Maža to, kepimo forma, pasirodo, buvo visai neskirta kepimui, ir suskilo per pusę. Plakti kiaušiniai, turėje pavirsti kietu morengu, liko skysti ir smirdėjo kiaušiniu. Pusę „deserto“ taip ir suvalgiau – prisvilęs kondensuotas pienas su citrina ir pusžaliai kiaušiniai. Kitą pusę dar kokią valandą pakepiau, kol patapo visai valgomu patiekalu.
• Pastizzi. Tikėjausi, kad išeis toks pats, kaip ir pirktinis. Nelabai.. Sluoksniuota tešla buvo nelabai sluoksniuota, ricotta įdaras patapo kiaušiniene (manau, kad kiaušinių nereikėjo dėt išvis).. Šį savaitgalį pamėginau dar kartą, tai jau tobulėju, galbūt grįžęs į Lietuvą galėsiu visai pakenčiamai pagaminti.
• Tiramisu. Užvakarykštis meno kūrinys… Nusprendžiau pasigaminti kažką nebandyto, ir atradau tiramisu – tradicinis itališkas desertas (Lietuvoj keliskart ragavau). Istorija panaši į citrinų pyragą – kiaušiniai neišsiplakė, grietinėlė – juo labiau. Kad geriau plaktųsi, nuspredžiau kremą perpilti į didesnį puodą, kuris, pasirodo, buvo pilnas vandens. Aišku, to nepastebėjau, ir šliūkštelėjau pusę sunkiai gaminto kremo tiesiai į vandenį. Teko visa tai išpilti.. Galų gale vietoj didelio puodo medaus tirštumo kremo turėjau šiek tiek pieno konsistencijos skysčio. Pagal receptą sudėjau vieną eilę sausainių, apipyliau „kremu“, antrą eilę, ir vėl apipyliau. Kitaip negu recepte, struktūra nesilaikė, išėjo saldi sriuba su paviršiuje plūduriuojančiais sausainiais. Nusprendžiau įdėti į šaldymo kamerą ir darinį paskelbti „tiramisu ledais“. Maža to, vakar šventėm vieno italo gimtadienį, ir jo draugė kaip tik pagamino tris Didžiulius ir skanius tirmisu pyragus, su kuriais lyginant maniškis atrodo tiesiog apgailėtinai. Paskutinis kartas, kai mėginu plakti kiaušinį su šakute…

O iš pasisekusių patiekalų pasigirti nelabai yra kuo.. Porą kartų dariau tinginį – skanus kaip visada, ir visada dviese suvalgom per vieną dieną, nesvarbu kiek daug bepadaryčiau.. Bet gi tinginys negali nepavykti Kartą pagaminau croissantus, užvakar – picą, abu labai skanūs, bet ne itin įdomūs.

Apibendrinant manau, kad maitinamės mes čia tikrai gerai, visada kažką įdomesnio ir šilto – ne taip, kaip kiti namų gyventojai, kurie minta beveik vien užpilamais makaronais arba dribsniais su pienu. Antradienį, kai gaminau tiramisu, picą, ir kepiausi ryžius pietums, matyt sugaišau daugiau laiko virtuvėj nei visi likę namų gyventojai sugaišta per visą savaitę

O apie namų gyventojus plačiau pažadu parašyti kitą kartą

07:10 skamba antrą kartą – atsikeliu, suvalgau du-tris sumuštinius su ricotta sūriu

07:45 vėluodamas išskubu į stotelę

08:05 autobusas vėluoja dar labiau nei aš. Sumoku 70 centų už kelionę iki univero. Autobuse pilna žmonių, daugiausia – jaunimas ir senukai. Sėdžiu žemoj sėdynėj, kelius įrėmęs į priešais esantį atlošą, žiūriu pro langą arba apmąstau GMAT esė temas, kurias esu atsispausdinęs.

08:40 Autobusas sustoja prie Mater Dei ligoninės, visi senukai išlipa

08:50 Paskutinė stotelė – univeras, einu į savo ofisą, kur jau sėdi Eric ir Joe – apie juos plačiau papasakosiu vėliau.

09:00 Kompas įsijungia, tikrinu, ar nėra naujų laiškų, blogo komentarų, skaitau Facebooką ir delfį.

09:30 Nusprendžiu, kad atvažiavus į darbą reikėtų kažką padirbėti. Atsidarau excelį ir bukai dėbsau, skaitinėju ebookus.

10:30 Nelabai ką išmąstęs pradedu skaityti savo ebookus arba delfį

11:30 Atsbosta sėdėt kabinete, einu į univero biblioteką. Pavartau laikraščius, paskaitau vieną kitą knygą..

12:30 Pietūs – „pasta of the day“, 1.55 euro. Kiekvieną savaitės dieną skirtingi makaronai – gerai, jei pakliūna timpana (tešloje užkepti makaronai) arba ravioliai su ricotta. Kitu atveju mieliau šalia esančioj pastizzerijoj nusperku gabalą picos. Šiaip pagalvojau, kad kaip valgyklai, galėtų būti ir pigiau, ir daugiau pasirinkimo – pusantro euro už nedidelę paprasčiausių makaronų porciją nėra mažai.

13:00 Ofise pašneku su Eric arba Joe, arba pas juos ateina svečių ir tada jie šneka garsiai ir maltietiškai, aš tuo tarpu parašau kokį laišką arba kitaip švaistau laiką prie kompo.

14:00 Suprantu, kad darbo diena eina į pabaigą, o dar nieko nenuveikiau. Sukuriu naują excelio failą, į kurį perkeliu dalį rodiklių iš ankstesnių failų. Pakeičiu rodiklių rikiavimą, sukuriu naujas kategorijas, nuspalvoju skirtingų tipų eilutes skirtingomis spalvomis, paboldinu svarbesnias vietas ir uždedu rėmelį

14:30 Scrollinu viršun ir žemyn, gėrėdamasis spalvotu excelio lapu. Eric tuo tarpu išeina namo.

15:00 Suprantu, kad sukūręs naujų kategorijų tik dar labiau komplikavau situaciją. Be to, nusprendžiu, kad pusė iš mano pasirinktų rodiklių bus labai sudėtingai įdiegiami praktikoje

15:30 Suprantu, kad likusi pusė rodiklių, net ir įdiegti praktikoje, neparodys nieko naudingo. Susiparinu, kad užsiimu betikslėm nesąmonėm ir einu prasiblaškyti į biblioteką.

16:30 Grįžtu į ofisą, bet nebeturiu noro kažką rimto dirbti. Sėdžiu delfy, google maps..

17:00 Kartais atvažiuoja direktorius – tada porą valandų šnekam apie mano užduotį, bet labiau bendrai apie įmonę, verslą arba gyvenimą. Tokiu atveju jis parveža mane namo. Jei ne, paprastai einu iki tolimesnės stotelės – autobuso kaina nuo ten -  tik 47 centai, taigi sutaupau 23 Tokiu atveju save apdovanoju nuspirkdamas 25 centus kainuojantį pastizzi su žirnių įdaru. Dar pusvalandį pavaikštau po kokį šalia esantį miestelį.

18:00 sėdu į autobusą, 18:30 būnu namie. Spėju pažiūrėti Mythbusters pabaigą.

19:00 Vakarienė – ryžiai su dešrelėm/vištiena  ir daržovėm arba makaronai su sūriu/faršu arba musliai su pienu.

20:00 Dar viena Mythbusters seriją. Turim tris Discovery kanalus, tai yra ką žiūrėt.

21:00 vakarinis pasisėdėjimas prie kompo, arba pokalbiai virtuvėj. Kartais pažiūriu filmą.

23:00 Miegas

Kartais, kai darom susitikimą,  dirbti važiuoju ne į univerą, o į ofisą, iki kurio atstumas dar ilgesnis. Minusas – ten neturiu savo kompo, tai sunkiau nei kitiems internams apsimesti, kad kažką dirbu.

Kol kas vis dar keista dirbti pilnu etatu. Iš dalies laiko lieka mažiau – vakare tik grįžtu, ir beveik iš karto reikia eiti miegoti. Bet, kitą vertus, atsiranda tuštuma, kai nėra ką veikti. Univere visada turėjau kuo užsiimti – ar mokytis, kai graužia sąžinė, ar kokį efsos darbą daryt. O dabar – nedirbsiu gi grįžęs namo. O ką tada daryt? Neįprastas jausmas

Pabaigai – Lietuvos žemėlapis iš Google Maps Tik išvažiuok – iškart atsiras naujas miestas.

Vilniaus Rajonas - vienas didžiausių miestų Lietuvoj

Dangoraižis tikrąja to žodžio prasme.

Iš univero matomas "Fusionopolis". Ne, ne prekybos, o mokslo tyrimų centras. Buvau pakilęs į jo 16 aukštą..

Aitvaras.

Singapūras - draudimų miestas

Suprask - "jei įeisi, nušaus". Gaila kad nenufotkinau "high voltage" ženklo - ten vaizdžiai pavaizduota, kaip leisgyviam žmogui žaibas trenkia tiesiai į širdį..

Analogiškas įspėjimas Malaizijoj. Suprask - "šaudom karatistus"

Mieste pilna socialinių reklamų. Pvz "visos rasės - lygios". Arba "nuleisk vandenį tūlike ir nusišluostyk rankas jas nusiplovęs". Čia - statybininkai stengiasi užkirsti kelią dangue fever (tokia liga)

Autobusai skatina dirbti mokytojais

Nors Singapūras - antra saugiausia šalis pasaulyje, pilna plakatų, skatinančių saugotis. Gal manote, kad jis saugus, nes pilna plakatų ir visi saugosi, bet aš abejoju. Kiti variantai - močiutė, apsikarsčiusi brangenybėm vienoj foto ir sumušta kitoj. Arba dingęs mobiliakas ir piniginė, kol žmogus pirkosi pietus.

Į tą pačią temą - univere kabo skelbimas, kad 2007 kažkoks sukčius pasiskolino telefoną ir jį pavogė. Todėl studentai įspėjami labai saugoti ir neskolinti nieko svetimiems žmonėms.

O čia lentelė, kabėjusi koridoriuj, šalia mano kambario. Pirmą kartą pamatęs galvojau, kad čia malajiškai. Antrą kartą - kad reikia plėsti savo anglų kalbos žodyną.

Vėl univere - skėčių pardavimo automatas

Vietinis delikatesas

...nes ne kiekvienas supranta, kaip naudotis šviesoforu.

Dar vienas vaizdingas įspėjimas. Moralas - "nepadėk kitiems, nes būsi nubaustas". Ir "mūsų parkuose gyvena beždžionės!!"

Pabaigai - vienas geriausių. Motorinių transporto priemonių klasifikacija

Turiu pasakyt, kad pasiilgsiu Singapūro ir Azijos. Taip, gyvent norėčiau Europoj, kur galima pasivaikščioti po gražius senamiesčius. Bet Azija turi žavesio ir egzotikos. Įdomu tai, kad prieš išvažiavus žodžiai „Singapūras“ ar „Tailandas“ skambėjo taip egzotiškai, tolimai ir įdomiai. Nuvažiavus egzotika dingsta – matau nešvarias gatves, intensyvų eismą, miestai nėra gražūs. Bet grįžus – labai keista – visa egzotika vėl grįžta, žodis „Singapūras“ vėl skamba paslaptingai, ir net pats stebiuosi kad savo akimis mačiau Tailandą, Filipinus, Malaiziją, Indoneziją…

Popeye Village

Nuotrauka, pasakyčiau, gražesnė nei iš tiesų – kaimas labai mažas (tik tai, kas matosi nuotraukoj), įėjimas kainuoja aštuonis eurus, prieš tai dar reikėjo gal pusvalandį eiti pilant lietui ir pučiant vėjui.

Savaitgalį Valetoj vyko karnavalas. Įdomiausia buvo matyti spaidermenais ir frankenšteinais apsirengusius maltiečius gatvėse… O pats karnavalas pasirodė labai kičinis, netinkantis prie viduramžiškos Maltos architektūros. Kokį kostiumą rado savo kaimelio parduotuėj, tokį ir apsivilko – vienoj grupėj kažkokie paukščiai, kitoj klounai…

Karnavalas

Dar pirmą kartą buvau klube – nebuvo taip blogai, kaip tikėjaus. Na, o svarbiausia šiandienos istorija – apie priežastis, kodėl Maltoj daug vaikštau

Ketvirtadienį neturėjau darbo, tai nusprendžiau užuot pietavęs valgykloj grįžt namo ir pavalgyt ten. Pusę trijų stoviu prie durų, ir suprantu, kad neturiu raktų – turėjom vieną raktą ant dviejų, ir tas vienas tikrai nebuvau aš. Ir nieko nebuvo namie – estai, kasdien tūnoję namuose, nusprendė kažkur dingti… Turėjau smagaus laiko iki maždaug septynių vakaro, kai estai grįžo – apvaikščiojau beveik visas Zeituno gatveles, pasėdėjau ant visų suoliukų, ir gal dvidešimt kartų perskaičiau anketą, kurią paėmiau iš darbo.

Bet pikčiausia ne tai, kad esu žioplas (ot naujiena), o kad iš klaidų nepasimokau. Sekmadienio ryte grįžtu iš klubo… spėkit, ar turiu raktą ir ar estai namuose… Tai vėl geras keturias valandas klaidžiojau visokiais užkaboriais… Ir žinokit net tiek laiko pravaikščiojęs 11 000 gyventojų miestelyje sugebu beviltiškai paklysti gal kas antrą kartą.. Gerai, kad toli nenugrybauju – prieinu miesto galą, apsisuku, ir einu priešinga kryptim Nes gyvenu pačiam centre..

Na, ir pabaigai pasidžiaugsiu, kad darbe pagaliau gavau įdomią užduotį, tai dabar jaučiuosi motyvuotas ir visai noriu ryt su direktorium aptarti tai, ką sugalvojau

Va atsitiktinė gatvelė Zejtun, laimei fotiko nepamirštu taip dažnai kaip raktų

"mano namas smelio spalvos, siauroj gatvej, tikrai atskirsi"

Pats kol kas nieko rimto nenudirbau.. Atskridau praeitą trečiadienį, nakvojau oro uoste… Kiek nerimavau, nes įmonei sakiau, kad dirbti pradėsiu jau pirmadienį, taigi vėlavau keturiom dienom. Galvojau, ketvirtadienį ryte važiuosiu tiesiai į ofisą ir pradėsiu dirbti. Bet  parašė, kad ketvirtadienį dar nieko nevyks,  ofise turiu būti penktadienio rytą. Penktadienį pasivėlinom išeiti ir sumaišėm autobusus, todėl vietoj 11:00 atvažiavom truputį po dvyliktos… Suvalgėm po picos gabaliuką, ir Stephanie (praktikantų koordinatorė) pasakė, kad šiandien dar nedirbsim, turim atvažiuoti pirmadienio rytą. Pirmadienio rytą pagaliau griebėmės darbų – kiekvienas gavom po dvidešimt spausdintų lapų, ant kurių – kažkokios ES  konferencijos dalyvių sąrašas. Turėjom visą informaciją iš lapų suvesti į excelį Labai įdomus ir naudingas darbas – išmokau typinti nežiūrėdamas į klaviatūrą ir prisiminiau Briuselio pašto kodus (konferencija vyko ten). Būtinai reiks įrašyti į praktikos ataskaitą, „eurointegracijos teikiamų galimybių tyrimas ir potencialų klientų duomenų bazės kūrimas bei tobulinimas [nes kai kur pataisydavau typinimo klaidas arba didžiąsias raides]„. Bet, kaip man aiškino, šitas darbas buvo laikinas, tik tai dienai – antradienį keliausiu į universitetą, kur dirbsiu su direktorium (kuris dar ir dėsto univere). Antradienis – jau geresnė diena, direktorius paklausinėjo, ką mes mokėmės ir ką norėtume dirbti [daugiskaita kai kur rašau ne todėl, kad esu Minedo ar Golumo pasekėjas.. Čia nemažai lietuvių, besipraktikuojančių ten pat, tai būnam kartu]. Kas labai nudžiugino, nes iki to būdavo tik nurodymai – gyvensi ten, darysi šitą… Šiaip ar taip, antradienį dirbti nepradėjau – sutarėm padarysią prezentaciją apie tai, ką norim veikt ir susitarsim dėl darbų plano ketvirtadienį. O ketvirtadienį todėl, kad trečiadienis – išeiginė. Va taip… ketvirtadienį papasakojau, ką noriu veikt ir gavau užduotį – rasti būdus, kaip Maltos bankai galėtų padidinti finansavimą environmental projektams. Tikrai ne tai, kuo labiausia norėjau užsiimt, bet tikiuosi, kad tik laikinas darbas. Penktadienį nuveikiau dar mažiau – pradėjau daryti bankų siūlomų paslaugų suvestinę, tada supratau kad tai beprasmiška, pašnekėjau apie kitus darbus su direktorium, nuėjau į jo paskaitą ir baigiau darbą pusę keturių.

Apibendrinant, kol kas nieko naudingo nenuveikiau, bet vis dar viliuosi kad gausiu įdomesnę ir labiau mąstyti verčiančią užduotį. Gal pradžioj reikia įrodyti, kad nesu vėpla ir galiu užsiimti rimtais darbais. Džiaugiuosi, kad nereikia sėdėti ofise nuo 9 iki 5 ir užsiimti mechaniniais darbais, kuriuos daro kiti internai. Turiu beveik savo ofisą univere (dar ir geriau, kad jame nesu vienas – įdomiau), vienintelis iš visų internų dirbu su direktorium, tai viliuosi kažko išmokti. Aišku, jis užsiėmęs ir nelabai turi laiko su manim tūsytis… Bet gudrus žmogus, pašnekėjus suprantu, kad gal ir ne veltui ekonomiką mokiaus, bet dar yra daug vietos tobulėjimui. Tiesa, sakyti kad „šnekėjausi su direktorium“ nėra labai tikslu – labiau jis šneka ekonomikos ir ES temom, o aš mėginu pagauti mintį ir linksiu kai ką nors supratu Arba nutaisau teigiamai nustebusią išraišką kai nesuprantu..

Nuo pirmadienio tikiuosi atsikratyti tos kvailos bankinės užduoties ir imtis ko nors įdomesnio. Jis pasakojo, kad įmonėj diegs KPIs sistemą, tai duos su tuo susijusio darbo – viliuosi kad patiks.