Patinka:

Universitetui nusprendus įvesti privalomą profesinę praktiką studentai susiduria su problema – kaip ją rasti. Visos sąlygos sudarytos, važiuojant į užsienį net ir didelę stipendiją moka, vienintelė bėda – įmonės nėra linkusios priimti praktikantų, nes mano kad su jais bus daugiau vargo nei naudos.

Dabar įsivaizduokite, kad turite savo įmonę.  Kad ir Lietuvoj, bet geriau kur nors šiltuose kraštuose, pavyzdžiui, Kipre ar Kretoj. Galit užsiiminėt bet kokia, net ir labiausiai absurdiška veikla – pavzydžiui, konsultuoti įmones  žemės drebėjimų klausimais. Žinodami, kad daug studentų ieškosi sau vietos praktikai, jūs nusprendžiate tuo pasinaudoti ir pasikviesti praktikantus dirbti pas save. Sukuriat gražų įmonės lankstinuką, netyčia paminėdami Kipro klubus ir smėlėtus pliažus. Kadangi baigėte universitetą, paprastus dalykus mokate išpūsi, pagražinti ir aprašyti sudėtingais terminais. Taip žiūrėjimas į  žemės drebėjimų sekimo aparatą (nežinau kaip jis vadinasi) patampa darbu  ‘rizikos valdymo padaliny’. Kadangi kažkada wikipedijoj paskaitinėjot apie daugiausia nuostolių pridariusius ugnikalnių išsiveržimus, būtinai paminit kad užsiimat ir atvejo tyrimų analize, kaštų-naudos analize bei modeliuojate įvairių veiksnių įtaką šalių ekonomikoms. Išsiuntinėjat pasiūlymą šimtams europos universitetų. Geriausia dalis – nėra jokių papildomų mokesčių , jūs pasižadate surasti studentams praktiką savo įmonėje, arba bet kokioje kitoje Kipro įmonėje.  Žinoma,  gaunate daug visokio plauko darbais norinčių užsiimti studentų CV. Nesivarginate jų atrinkinėti – tiesiog priimat visus, pasakę kad vietą radote ar pažadėję rasti.

Ir kaip iš šitos schemos užsidirbti? Tarp kitko užsimenate, kad visi praktikantai privalo nusipirkti kažkokią paslaugą iš jūsų ‘partnerių’. Na, pavyzdžiui, kadangi Kipre dažnai lyja, turite nuomotis skėtį. Už 5 eurus per dieną. Kodėl? Nes anksčiau praktikantai vaikščiodavo su savo skėčiais, bet šie greitai sulūždavo, praktikantai likdavo šlapi, ir kildavo daug problemų. Todėl jūs, būdami labai geri ir norėdami padėti praktikantams išvengti tokių problemų, bendradarbiaujate su partneriais, kurie siūlo labai gerus skėčius. Aišku, jokių partnerių nėra, tiesiog sukuriat atskirą įmonę, ir išnuomojat savo senus skėčius. Praktikantai tuo nesidžiaugia, bet per daug ir nenusimena – galų gale, jie gauna stipendijas iš ES, todėl tie 5 eurai per dieną nėra tokie dideli pinigai. Arba galite pasakyti, kad praktikantai turi gyventi partnerių siūlomame bute, kuris kainuoja 350 Kiprietiškų dolerių per mėnesį. Ir tiesiog išnuomojate vieną iš savo turimų butų. Jei praktikantų labai daug ir savo butų neužtenka, galite butą išsinuomoti, pavyzdžiui, už 500 Kipro dolerių, ir ten sukišti kokius 10 praktikantų, gaudami 3000 dolerių pelną per mėnesį.

Maža to, kad taip užsidirbat pinigų, dar gaunat nemokamos darbo jėgos. Visiškus žioplius, nešnekančius angliškai, galima išsiųsti į kitas įmones, o pas save pasilikti tuos, kurie gali būti naudingi. O panaudojimo būdų šimtai – gali kurti įmonės puslapį, siuntinėti emailus, suseginėti lapus, atidarinėti duris, virinti arbatą ir pan.. Vieinteliai kaštai – reikia samdyti žmogų, kuris praktikantams ieškotų vietų. Bet ir to galima išvengti, davus šitą užduotį dar vienam praktikantui – kipriečiai šiaip ar taip gerai šneka angliškai.

Dar geriau, jei praktikantai atvažiuoja su Leonardo da Vinci programa – tada ne tik ES apmoka kelionės išlaidas, apgyvendinimas bei 5 eurų skėčio mokestį, bet dar ir papildomų pingų įmonei paskiria vien už tai, kad priima praktikantus. Na, ir dar galėsite visiem girtis ir savo puslapy pasiskelbt, kokie jūs geri ir kaip padedat jaunimui leisdami jiems atlikti praktiką pas save.

Tai va, idėja, manau, gera. Vienintelė problema ta, kad atsidūriau ne toje barikadų pusėje