Patinka:

07:00 Skamba žadintuvas.

07:10 skamba antrą kartą – atsikeliu, suvalgau du-tris sumuštinius su ricotta sūriu

07:45 vėluodamas išskubu į stotelę

08:05 autobusas vėluoja dar labiau nei aš. Sumoku 70 centų už kelionę iki univero. Autobuse pilna žmonių, daugiausia – jaunimas ir senukai. Sėdžiu žemoj sėdynėj, kelius įrėmęs į priešais esantį atlošą, žiūriu pro langą arba apmąstau GMAT esė temas, kurias esu atsispausdinęs.

08:40 Autobusas sustoja prie Mater Dei ligoninės, visi senukai išlipa

08:50 Paskutinė stotelė – univeras, einu į savo ofisą, kur jau sėdi Eric ir Joe – apie juos plačiau papasakosiu vėliau.

09:00 Kompas įsijungia, tikrinu, ar nėra naujų laiškų, blogo komentarų, skaitau Facebooką ir delfį.

09:30 Nusprendžiu, kad atvažiavus į darbą reikėtų kažką padirbėti. Atsidarau excelį ir bukai dėbsau, skaitinėju ebookus.

10:30 Nelabai ką išmąstęs pradedu skaityti savo ebookus arba delfį

11:30 Atsbosta sėdėt kabinete, einu į univero biblioteką. Pavartau laikraščius, paskaitau vieną kitą knygą..

12:30 Pietūs – “pasta of the day”, 1.55 euro. Kiekvieną savaitės dieną skirtingi makaronai – gerai, jei pakliūna timpana (tešloje užkepti makaronai) arba ravioliai su ricotta. Kitu atveju mieliau šalia esančioj pastizzerijoj nusperku gabalą picos. Šiaip pagalvojau, kad kaip valgyklai, galėtų būti ir pigiau, ir daugiau pasirinkimo – pusantro euro už nedidelę paprasčiausių makaronų porciją nėra mažai.

13:00 Ofise pašneku su Eric arba Joe, arba pas juos ateina svečių ir tada jie šneka garsiai ir maltietiškai, aš tuo tarpu parašau kokį laišką arba kitaip švaistau laiką prie kompo.

14:00 Suprantu, kad darbo diena eina į pabaigą, o dar nieko nenuveikiau. Sukuriu naują excelio failą, į kurį perkeliu dalį rodiklių iš ankstesnių failų. Pakeičiu rodiklių rikiavimą, sukuriu naujas kategorijas, nuspalvoju skirtingų tipų eilutes skirtingomis spalvomis, paboldinu svarbesnias vietas ir uždedu rėmelį

14:30 Scrollinu viršun ir žemyn, gėrėdamasis spalvotu excelio lapu. Eric tuo tarpu išeina namo.

15:00 Suprantu, kad sukūręs naujų kategorijų tik dar labiau komplikavau situaciją. Be to, nusprendžiu, kad pusė iš mano pasirinktų rodiklių bus labai sudėtingai įdiegiami praktikoje

15:30 Suprantu, kad likusi pusė rodiklių, net ir įdiegti praktikoje, neparodys nieko naudingo. Susiparinu, kad užsiimu betikslėm nesąmonėm ir einu prasiblaškyti į biblioteką.

16:30 Grįžtu į ofisą, bet nebeturiu noro kažką rimto dirbti. Sėdžiu delfy, google maps..

17:00 Kartais atvažiuoja direktorius – tada porą valandų šnekam apie mano užduotį, bet labiau bendrai apie įmonę, verslą arba gyvenimą. Tokiu atveju jis parveža mane namo. Jei ne, paprastai einu iki tolimesnės stotelės – autobuso kaina nuo ten -  tik 47 centai, taigi sutaupau 23 Tokiu atveju save apdovanoju nuspirkdamas 25 centus kainuojantį pastizzi su žirnių įdaru. Dar pusvalandį pavaikštau po kokį šalia esantį miestelį.

18:00 sėdu į autobusą, 18:30 būnu namie. Spėju pažiūrėti Mythbusters pabaigą.

19:00 Vakarienė – ryžiai su dešrelėm/vištiena  ir daržovėm arba makaronai su sūriu/faršu arba musliai su pienu.

20:00 Dar viena Mythbusters seriją. Turim tris Discovery kanalus, tai yra ką žiūrėt.

21:00 vakarinis pasisėdėjimas prie kompo, arba pokalbiai virtuvėj. Kartais pažiūriu filmą.

23:00 Miegas

Kartais, kai darom susitikimą,  dirbti važiuoju ne į univerą, o į ofisą, iki kurio atstumas dar ilgesnis. Minusas – ten neturiu savo kompo, tai sunkiau nei kitiems internams apsimesti, kad kažką dirbu.

Kol kas vis dar keista dirbti pilnu etatu. Iš dalies laiko lieka mažiau – vakare tik grįžtu, ir beveik iš karto reikia eiti miegoti. Bet, kitą vertus, atsiranda tuštuma, kai nėra ką veikti. Univere visada turėjau kuo užsiimti – ar mokytis, kai graužia sąžinė, ar kokį efsos darbą daryt. O dabar – nedirbsiu gi grįžęs namo. O ką tada daryt? Neįprastas jausmas

Pabaigai – Lietuvos žemėlapis iš Google Maps Tik išvažiuok – iškart atsiras naujas miestas.

Vilniaus Rajonas - vienas didžiausių miestų Lietuvoj