Pastebėjau, kad blogo lankomumas pastarosiom dienom stipriai išaugo, tai jaučiuosi įsipareigojęs šį bei tą parašyti.

Malta – nedidelė salelė (~30*20km) viduržemio jūroje, kur gyvena truputį virš 400 000 gyventojų. Ilgą laiką ji buvo britų kolonija, todėl galima rasti daug angliškų reliktų – raudonos telefonų būdelės, pašto dėžės, trišakės rozetės, kairiapusis eismas. Bet didžiausias palikimas – anglų kalba, kuria su nedideliu itališku akcentu šneka didelė dalis gyventojų. Todėl nedvejodamas kelio klausiu net ir pagyvenusių žmonių – nė karto negavau atsakymo, kad “angliškai nesuprantu”. Pirmi įspūdžiai:

Ilgai nesvarstęs nusprendžiau pratęsti blogą – kelis ateinančius mėnesius tikiuosi parašyti, kaip man sekasi atlikti praktiką Maltoje. Dabar jau ten esu, šviečia saulė, su rudeniniais batais vaikščiot karšta… bet apie viską iš pradžių. Pirmas įrašus bus nelabai optimistinis – apie ko gero sunkiausią kelionės pradžią iš visų, kokias kada turėjau. Kaip Ramunė numeruoja baimes, aš sunumeruosiu tai, kas vyko ne taip, kaip turėjo.

Šitais įrašais ir baigiu savo blogą apie gyvenimą ir studijas Singapūre. Tikiuosi, kad nebuvau perdaug nuobodus, ir sužinojot ką nors įdomaus Taip pat noriu labai padėkoti: tėvams už finansinę ir kitokią pagalbą; Astai iš VU tarptautinių ryšių skyriaus ir mūsų prodekanei Gretai už tai, kad suteikė šitokią galimybę; CS hostams ir kitiems vietiniams, kurie labai padėjo kelionių metu (nors tikrai neskaito mano blogo); ir visiems, kurie domėjosi kaip man sekasi ar rašė komentarus.

Na, o mano kelionės dar nesibaigė… Rytoj reikės pradėti krautis daiktus ir ruoštis naujam nuotykiui – praktikai Maltoje, į kurią išskrendu jau šį antradienį. Galbūt ir nebus taip egzotiška, kaip Singapūre, bet, tikiuosi, atrasiu kažką naujo ir įdomaus. Blogą galbūt irgi pratęsiu – rašyti juk labai smagu, jei tik turėsiu apie ką

Grįžus į Lietuvą dažnai klausiat, kur šalis labiausiai patiko, kur labiausia verta važiuoti.. Todėl dabar trumpai apibendrinsiu savo įspūdžius iš Singapūro, Malaizijos, Indonezijos, Filipinų, Tailando ir Laoso. Gaila, bet į Kambodžą ir Vietnamą nepavyko nukeliauti – bus proga kada nors sugrįžti. Nors išgirdęs apie pastarojo “aggressive entrepreneurship” gailiuosi mažiau

Trumpai papasakosiu apie įdomybes, netilpusias į praeitą įrašą.

Vienuoliai

Tailandas – išskirtinai budistinė valstybė. Šventyklų pilna ant kiekvieno kampo, todėl ir vienuolių labai daug. Visi vienodi, su oranžinėm paklodėm ir plikai nusiskutę.. Gyvena paprastuose namuose, labai kontrastuojančiuose su šalia esančiomis šventyklomis.. Dirba visokius darbus – šluoja, sodina, skalbia savo oranžinius drabužius.. Bet  įdomiausia juos matyt miestuose, atliekančius kasdienius darbus. Pavyzdžiui, važiuojančius taksi ar lipančius su lagaminu į traukinį, perkančius maistą, besifotkinančius prie tų pačių šventyklų. Lyg ir minėjau, kad vienuoliu pabūti nesunku, ir kai kurie žmonės prieš pradėdami dirbti praleidžia metus ar kelis mėnesius “vienuoliaudami”. Čia idėja tiems, kas dar nežino, ką veiks gavę diplomus. Sutikus vienuolį būna kažkaip keista – neaišku, kaip su juo elgtis. Ar pasisveikinti, ar tiesiog praeiti.. Jie ten labai gerbiami, yra visokių nerašytų taisyklių – pvz nepagarbu juos liesti, moterys neturėtų pirmos pradėti pokalbio ..

Vakar grįžo mūsų mielieji korėjiečiai, keliavę panašiu maršrutu, kaip ir aš. Tai skubu savo įspūdžius papasakoti pirmas. Trečia ir paskutinė kelionės aprašo dalis – apie Laosą, grįžimą Tailandu ir Malaiziją.

Prieš kelionę tikėjausi, kad Laosas – neatrasta ir neišsivysčiusi šalis, kurioj – tik kaimai be elektros ir vandens ir keletas prastų kelių. Bet Vientianas, šalies sostinė, pasirodė visai kitokia. Pirmas įspūdis – labai atvirai demonstruojami socialistiniai simboliai. Pasirodo Laosas – vis dar komunistinė valstybė. 

Taigi tęsiam pasakojimą toliau… Gruodžio 6 traukiniu pasiekiau Bankoką – ko gero garsiausią pietryčių Azijos miestą, kuris, kaip sakoma, “niekada nemiega”. Bet kai šeštą rytą išlipau iš traukinio, jis mažų mažiausiai snūduriavo.. Kas nėra blogai – galėjau maloniai pavaikščioti po gatves ir parkus. Dieną praleidau su CS hostu, pas kurį ir apsistojau – univero profesorius, dėsto inžinerinius dalykus (pvz veda atskirą kursą apie kietojo disko sandarą).

Kad gruodžio mėnesį keliausiu žinojau dar prieš atvažiuodamas į Singapūrą. Paskutinis egzaminas buvo gruodžio 3, o bilietas iš Singapūro namo – gruodžio 22. Iš pradžių norėjau apkeliauti Vietnamą – nuskristi į šiaurę, ir per tas 20 dienų nusileisti traukiniu ar autobusu į pietus, iš kur galėčiau parskristi atgal. Bet lėktuvo bilietai buvo brangūs, kaip ir Vietnamo viza, ir pradėjau mąstyti apie kitus variantus. Kažkoks studentas buvo minėjęs, kad Laoso gamta labai graži, o turistų ar šiaip žmonių labai nedaug. Nuskambėjo labai egzotiškai, juo labiau kad apie Laosą iki tol nieko nebuvau girdėjęs. Tai va taip ir sugalvojau kelionės tikslą, o kadangi skrydžių rasti vis dar nesisekė, nusprendžiau didžiąją kelionės dalį įveikti žeme – autobusas ir dar labiau traukiniais. Didžiausią laiko dalį praleidau Tailande, ir sustojau dar keliose Malaizijos vietose, kurių taip ir nesugebėjau aplankyt per penkis mėnesius (iš esmės Kuala Lumpūre ir Cameron Highlands). Jei kam įdomu, kur yra vietos, apie kurias pasakosiu, galit užmest akį į mano papaišytą žemėlapį.  Vienintelis skrydis buvo iš Chiang Mai Tailando šiaurėj į Puketą Tailando pietuose.

Grįžimo į Lietuvą ir naujų metų proga blogas pasidabino tiksliau oro sąlygas atspindinčiu paveikslioku. Taipogi išsidarkiau iš nuorodų į draugų blogus. Nežinau, prie ko čia nauji metai. Trumpai apie save: sėkmingai grįžau namo, jau sugebėjau susirgt ir pasveikt, o dabar sėdžiu namie ir nieko neveikiu. Ir kuo mažiau darbų turiu, tuo tingesnis tampu, greitai matyt nebenorėsiu net keltis iš lovos Pažadu susiimt ir aprašyt savo kelionę į Tailandą, Laosą ir Malaiziją per šį savaitgalį!

Dabar tai jau garantuotai paskutinis irasas is Singapuro Grizau cia siandien ryte, keliaut po miesta neturiu nei noro nei jegu, tai va ir sedziu univero bibliotekoj Apie kelione Malaizijoj, Tailande ir Laose papsakosiu veliau, grizes namo. Trumai galiu pasakyt, kad nors keliavau ilgiausia laika (20 dienu), labai isimintinu vietu nemaciau. Tailande daug graziu sventyklu, ir ypac pirma karta matant labai ispudinga… Bet kiek gi galima po jas vaiksciot, atsibosta po kiek laiko… Laosas, kuri isivaizdavau kaip neisvystyta sali, kur elektra buna tris valandas per diena, o vanduo  – is sulinio, pasirode visiskai priesingas – begalybe turistu, o pagrindinaii miestai – bene labiausiai europietiski is visu, kuriuos aplankiau per pastaruosius menesius. Malaizija, kaip visada, labai patiko, nors ten praleidau tik kelias dienas. Net Kvala Lumpuras ispudzio per daug nepagadino, ypac kai mano lukesciai jam nebuvo labai dideli Taip pat manau, kad ispudziai buvo blankesni, nes jau penkis menesius gyvenu Azijoj ir maciau daugybe idomiu vietu.. ir greit grisiu namo, todel is dalies norisi greiciau baigt keliaut ir sugrizt…

O Singapure oras toks pats, kaip ir liepa, kai atvaziavau – vis dar 30 laipsniu karscio. Dziaugiuosi, kad bibliotekoj yra kondicionierius, tai atsalau po poros valandu vaiksciojimo lauke… Tikrai sunku patiket, kad po siek tiek daugiau nei paros atkeliausiu i ziema… Beje, siemet metu laikai bus labai keisti – nei rudens, nei pavasario, tik vasara ir apie menesi trunksianti ziema… Bet gerai kad bent ja pamatysiu Manau, kad kaltas visuotinis atsilimas, nereikejo man apie tai kursinio rasyt

O snekant apie jausenas, tai dabar galva visai tuscia… Jauciuosi atsisveikines su Singapuru pries menesi, kai isvaziavau i kelione, tai dabar cia kaip bonusine diena Apie grizima namo kazkodel irgi nemastau – grisiu ir tiek, nei tai labai gerai, nei labai blogai. Manau, kad namu labiausia pasiilgstu tada, kai buna sunku ir nesijauciu labai gerai… Paskutines keliones dienos buvo visai malonios, nuotaika gerai, tai ir namu maziau truksta… Nors gal ir truksta, nezinau.. Kazkoks issitaskes sitas irasas, baigiu rasyt ir apibendrinsiu is Lietuvos, kai busiu pailsejes ir sviezia galva…